Aklasis išsirinko žibintą ir nuėjo tamsia gatve. Kai sumišęs asketas jo paklausė, jis atsakė: „Jis ne tik apšviečia kitus, bet ir neleidžia kitiems susižeisti.“ Perskaitęs staiga supratau, kad mano akys nušvito, ir slapta susižavėjau: „Tai tikrai išmintingas žmogus! Tamsoje žinai šviesos vertę. Žibintas yra meilės ir šviesos įsikūnijimas, o čia žibintas yra išminties apraiška.“

Skaičiau tokią istoriją: gydytojas vidury snieguotos nakties gavo iškvietimą gydytis. Gydytojas paklausė: kaip šią naktį ir tokiu oru rasti jūsų namus? Vyras atsakė: pranešiu kaimo žmonėms, kad įjungtų šviesas. Kai gydytojas atvyko, taip ir buvo, ir šviesos vingiavo palei įvažiavimą, labai gražu. Kai gydymas baigėsi ir jis ruošėsi grįžti, jis šiek tiek sunerimo ir pagalvojo: šviesa neįsijungs, tiesa? Kaip tokią naktį parvažiuoti namo. Tačiau netikėtai šviesos vis dar buvo įjungtos, ir jo automobilis pravažiavo namą, kol to namo šviesos užgeso. Gydytoją tai sujaudino. Įsivaizduokite, kaip tai atrodytų tamsią naktį, kai šviesos įjungiamos ir išjungiamos! Ši šviesa rodo meilę ir harmoniją tarp žmonių. Iš tikrųjų tikroji lempa yra tokia. Jei kiekvienas iš mūsų uždegtų meilės lempą, tai sušildytų žmones. Kiekvienas esame visata. Jūsų sielos danguje šviečia visokios šviesos. Būtent tai...Nemirtinga šviesa, suteikianti motyvacijos judėti į priekį ir drąsos gyventi, kuria kiekvienas iš mūsų turime spindėti. Tuo pačiu metu turime ir brangesnį turtą – meilės lempą, kupiną meilės ir gerumo. Ši lempa tokia šilta ir graži, kad kiekvieną kartą ją paminėjus, ji žmonėms primins saulės šviesą, gėles ir mėlyną dangų. , Baiyun, tyras ir gražus, toli nuo kasdienybės karalystės, sujaudins visus.
Taip pat prisiminiau kartą skaitytą istoriją: gentis migracijos kelyje perėjo didžiulį mišką. Dangus jau tamsus, ir sunku judėti į priekį be mėnulio, šviesos ir ugnies. Kelias už jo buvo toks pat tamsus ir painus, kaip ir kelias priešakyje. Visi dvejojo, bijojo ir puolė į neviltį. Tuo metu vienas begėdis jaunuolis išsitraukė širdį, ir širdis užsidegė jo rankose. Iškeldamas šviesią širdį, jis išvedė žmones iš Juodojo miško. Vėliau jis tapo šios genties vadu. Kol širdyje bus šviesa, net ir paprasti žmonės gyvens gražų gyvenimą. Tad uždegkime šią lempą. Kaip sakė neregys, apšviesk ne tik kitus, bet ir save. Taip mūsų meilė tęsis amžinai, ir mes labiau mylėsime gyvenimą bei džiaugsimės viskuo, ką gyvenimas mums davė. Tuo pačiu metu tai suteiks šviesos kitiems ir leis jiems patirti gyvenimo grožį bei harmoniją tarp žmonių. Taip mūsų pasaulis taps geresnis ir mes nebūsime vieniši šioje vienišoje planetoje.
Meilės šviesa niekada neužges – tol, kol širdyje bus meilės – šiame gražiame pasaulyje. Mes einame savo trajektorijomis, nešdami žibintą, žibintą, kuris skleidžia begalinę šviesą ir yra panašus į žvaigždes danguje.